Jurga Čekatauskaitė. „Vilija Lobačiuvienė. Raganos istorija“

„Vilija Lobačiuvienė. Raganos istorija" - tai knyga apie moterį, kuri niekada nepasiduoda ir sėkmingai galynėjasi su likimu. Apie Viliją, kurios mirtis dar vaikystėje dukart buvo atėjusi, - nepasiėmė, mergaitė nepasidavė. Apie stiprios moters meilę, kurios nepajėgė atlaikyti nė vienas vyras, apie visa apimančią švelniausią meilę vaikams - tai Dievo dovana. Apie ligas, kurias ši moteris tramdo kaip laukinius arklius, apie vyriausiosios Lietuvos raganos titulą ir jos raganų šabašus, stebuklus, draugystę bei išdavystes šalia liepsnojančių laužų, apie ugningąją Viliūtę, kurią, rodos, net bėgantys metai aplenkia...

Mama, laikanti vienintelę dukrą ant rankų, buvo išlydėta į namus ruoštis laidotuvėms. Kaimynas net mažą karstelį spėjo sukalti. Namuose pasodino Viliūtę į lovą, apkamšė pagalvėmis, kad galėtų kvėpuoti. Praėjo diena, kita. Dar po savaitės visi žiūri, kad mergaitė nemiršta, jau ir pieną, arbatą pradėjo nuryti. Pajutę, kad gyvybė nepasiduoda, tėvai vėl puolė kinkyti arklius ir atgal į ligoninę. Senyvas gydytojas, išvydęs tą patį vaiką, su kuriuo, regis, atsisveikino visam laikui, nustebo: „Tai jau Dievo žmogus. Matyt, visus mus pergyvens, nes tokių stebuklų nesu matęs."

Šiaip ne taip ryžosi. Liepė sėstis jai ant kėdės ir negalvoti, kad kaimynė iš proto išsikraustė. „Pacientė" sutiko, „daktarė" ėmėsi darbo. Dabar, prisimindama tuos įvykius, neišduoda, ką darė: gal rankomis virš galvos vedžiojo, gal mintimis energiją siuntė. Gydė taip, kaip pati įsivaizdavo ir skaičiusi buvo. Po kiek laiko ligonė ėmė prakaituoti, visa išraudo ir sumurmėjo: „Tuoj prarasiu sąmonę." Vilija persigando, kad iš tikrųjų taip nenutiktų. Bet staiga Audrai akyse prašviesėjo, atsikėlė nuo kėdės lyg nieko nebūtų buvę. Na, sako, stebuklai.

Iš manęs pavogė mano Meilę... Du kartus. Tai buvo taip skaudu, kad net dabar bijau apie tai pagalvoti. Ne, aš nekaltinu vagių - jaunų mergaičių, aš tik nepateisinu tų, kurie pasirinko ne mane - tada pasirinko blogesnį kelią... Seniai uždariau vartus ir nesigręžioju į praeitį... Nenorėčiau sutikti akių, kurios mane išdavė. Nenoriu bjauriai jaustis ir nenoriu, kad taip elgtųsi kiti.